Atsisėdau rašyti. Turiu temą mintyse. Ir jausmas toks, kad šiandien nebus mokslinio, dalykiško straipsnio. Mano vaizduotė šiandien nori laisvės ir paklajoti nepramintais kūrybiškumo takeliais. Smalsu kokia tema? Kas gavosi?
Įsitaisyk jaukiai ir leidžiamės į istoriją.
Nuošaliame kaimelyje, nepaprasto sodrumo žalumos ir kalnų papėdžių apsuptyje, gyveno vienuolis. Jis buvo žinomas tolimiausiuose šalies kampeliuose dėl savo nepaprastos ramybės, neaprėpiamos atjautos ir išminties. Žmonės be paliovos keliavo dienų dienas siaurais kalnų takais, miškingais slėniais, brido kalnų upelius, kad susitiktų ir bent akimirką pabūtų su šiuo nepaprastu atsiskyrėliu ir gautų jo patarimą.
Tiesa, tik maža dalis keliautojų pasiekdavo kalnų aukštumas, dalis jų pasiduodavo kelionės viduryje ir grįždavo atgal nusivylę savimi ir pavargę, daliai grynas oras, gamtos grožis padėdavo nurimti, suteikdavo galimybę pabūti su savo mintimis ir staiga, jie atrasdavo atsakymus į taip rūpimus klausimus, su aurekos būsena jie apsigręždavo ir traukdavo savo namų link nekantraudami įgyvendinti pokyčius gyvenime.
Vieną giedrą ir vėsų vidurvasario rytą į vienuolyno vartus pasibeldė keleivis. Jis su dideliais lūkesčiais žvelgė į sunkias ąžuolo duris, nors laukė tik kelias minutes, šios atrodė lyg visa amžinybė. Netrukus durys girgždėdamos atsivėrė, o už jų stoviniavo mažas basas berniukas. „Sveikas atvykęs brolau, kuo tu vardu?” – paklausė šis guviai. „Aš… ar tikrai, aš jau čia?…” – murmėjo keleivis. – „Aš esu Arijus.“ Mažasis vienuolių mokinys palydėjo keleivį į jo kuklų kambarėlį, kuriame buvo tik lova ir langas į sodą. ‚Ilsėkis, tu jau čia.‘
Arijus likęs vienas, nusiėmė nuo pečių kuprinę. Tik dabar jis pajuto, kaip stipriai jo nešulys buvo įsirėžęs į pečius. Tačiau jo didžiausias sunkumas buvo širdyje. Jį slėgė jo nesibaigiantys troškimai ir nerimstantis protas, kuriame krebždėjo šimtai minčių ir neišpildytų norų. Nenustygdamas vietoje, jis laukė susitikimo su išmintinguoju vienuoliu.
Bėgo valandos, dienos. Arijus pamažu perprato vienuolyno rutiną ir jos laikėsi. Čia viskas buvo paprasta, laikas tekėjo lėtai, kartais atrodė visiškai sustodavo. Jis susitikdavo tik su mažuoju berniuku, visi vienuoliai buvo atskirtyje ir tyloje. Jam beliko tik laukti ir neišvengiamai būti su savo jausmais ir mintimis.
Išaušo dar vienas rytas kalnuose. Arijus išėjo į sodą pasiklausyti negirdėtų paukščių, įkvėpti gaivaus oro, pajausti pėdomis rasą ant žolės. Tai buvo akimirka, kai jis buvo tiesiog čia, tačiau jį vis dar slėgė neapsakomas vidinis sunkumas. Jis pakėlė akis nuo pievos ir sodo pakraštyje pamatė ramiai sėdintį vienuolį, jų žvilgsniai susitiko, šis tylia šypsena ir galvos linktelėjimu pakvietė jį prieiti arčiau. Arijus suprato, kad tai jo ilgai lauktas susitikimas su garsiuoju mokytoju.
Arijaus akyse atsispindėjo ilgesys ir vidinis diskomfortas, su kuriuo jis tiek metų gyveno. Su didžiausia pagarba jis tarė: „Gerbiamasis mokytojau, aš atkeliavau čia ieškodamas atsakymų, į mane kamuojančius klausimus. Mano esybė pilna troškimų, mane drasko nepaliaujamos mintys apie materialius siekius ir tikslus. Aš daug dirbu ir esu turtingas. Tačiau net jei pasiekiu ir įgyvendinu, ko troškau mano džiaugsmas yra trumpalaikis ir visada po jo seka virtinė naujų siekių, mane kankina baimės, nerimas, godumas, jausmas, kad niekada nėra gana. Aš siekiu pilnatvės, bet toks jausmas, kad ji, kaip miražas dykumoje, pasirodo horizonte, o priartėjus išnyksta, kaip rūkas.“
Vienuolis ramiai klausė ir tyrinėjo Arijų savo vandenyno ramybės ir gelmės akimis ir šypsena, kuri be žodžių sakė „Aš žinau…“. Dar vienu galvos linktelėjimu jis pakvietė Arijų sekti paskui jį. Vienuolis lengvai žengė vingiuojančiais sodo takais, už sodo vartų į mišką, kol pagaliau pasiekė miško ežerą ir čia esantį akmeninį suoliuką. Jie abu atsisėdo. Arijus žvelgė į ežero paviršių nusagstytą vandens lelijomis.
Šį kartą prabilo vienuolis: „Brangusis, Arijau, ar norėtum įbristi į šį ežerą?“. Arijus pažvelgė į meldais apaugusį krantą, į pelkę panašią brastą. „Atvirai, šis ežeras yra nuostabaus grožio, tačiau aš abejoju ar braidžioti čia yra gera mintis. Mano pėdos bus padengtos dumblu ir moliu, kaip aš toks purvinas grįšiu į vienuolyną?“ – atsakė Arijus, jausdamasis tikrai nejaukiai.
Vienuolis ir toliau ramiai šypsojosi. Jis tarė: „Dabar pamąstykime apie troškimų prigimtį ir pilnatvę. Pažvelk į šias vandens lelijas. Lelijos žiedas yra tyrumo simbolis, ar ne?“.
Arijus susimąstęs tyliai sutiko, lelijų tyrumas buvo neapsakomas, tarsi jos šį rytą butų išskleidę savo pumpurus.
Vienuolis tęsė: „Kai žiūrime į lelijos žiedo grožį ir baltumą, mes pamirštame, kad vandens lelijos išauga ir ežero dugne esančio dumblo. Purvo, kaip tu pavadinai. Tačiau jos iškylą virš purvo, molio, kur leidžia šaknis, iškelia stiebą taip aukštai, kad pasiektų vandens paviršių, ir žiedas yra nepaliestas dumbluoto kranto ar net drumzlino ežero vandens. Tuo pačiu vandens lelijos nesiekia nieko, nei galios, nei turtų, jos tiesiog yra savimi ir dalinasi savo grožiu.“
Arijus tyliai stebėjo vandens lelijas, ir ryto saulės spindulius švelniai žaidžiančius baltuose ir rožiniuose žiedlapiuose.
„Troškimai“ – tęsė toliau vienuolis, – „yra kaip ežero paviršiaus raibuliavimas, laikinas ir nuolat besikeičiantis. Bangos kyla iš mūsų esybės gelmės, išjudintos pasaulio vėjų. Tačiau, kaip vandens lelijos mes turėtume iškilti virš prisirišimų dumblo, ežero raibuliuojančio paviršiaus, ir atrasti savo tikrąją esmę, kurios nepaliečia troškimų srovės ir potvyniai.
Arijus visais pojūčiais gėrė vienuolio išmintį, tarsi suskeldėjusi žemė po sausros geria kiekvieną lietaus lašelį.
„Tikrosios pilnatvės“ – toliau tęsė toliau vienuolis, – „nerasi daiktų kaupime ar trumpalaikio malonumo vaikymesi. Pilnatvė glūdi tavo viduje, tavo širdies ramybėje. Ją patirsi, kai išmoksi mėgautis savo tyla ir visiška ramybe, kai pajausi savo vertę, kai paleisi vertinimus ir jausi gerumą ir atjautą sutiktam žmogui, kai atpažinsi, jog esi maža dalis visos šios gyvybės aplink, tampriai susijusi su kiekvienu.“
Vasaros dienos bėgo šuoliais, Arijus sėdėjo valandų valandas paniręs į prasmingus apmąstymus, kartais visiškoje tyloje be jokių minčių, tiesiog leido sau būti.
Jis dažnai grįždavo į ežero pakrantę, sėdėjo ant akmeninio suoliuko vienas. Vieną dieną jis staiga pašoko iš savo apmąstymų, nusimetė sandalus ir įbrido į dumbluotą vandenį. Jo akys paplūdo ašaromis. Pėdomis jausdamas minkštą ežero krantą, ji suprato, jog gamtoje nėra nieko purvino, kad viskas turi savo prasmę, dumblas yra reikalingas užauginti nuostabaus grožio augalus. O jo dumblu aplipusios pėdos nekeičia, kas jis yra iš tikrųjų. Jis jautė visišką ramybę ir pilnatvę. Arijus suprato, jog šiandien jis išmoko savo pamoką.
Kad ir kaip gera, jam buvo kalnų ir vienuolių draugijoje ir čia prabėgusios savaitės pažadino jame tikrus vidinius pokyčius, Arijus prabudęs vieną jau ankstyvo rudens rytą, jautė, jog jis pasiruošęs tęsti savo pilnatvės kelionę ir sugrįžti į savo toli paliktą gyvenimą.
Paskutinį kartą jis nuėjo prie ežero atsisveikinti su šią ypatinga vieta, tik šį kartą jis čia buvo ne vienas. Vienuolis jo laukė ant jo pamėgto akmeninio suoliuko.
„Brangusis, mokytojau“ – prabilo Arijus, – „tu parodei man pilnatvės kelią, vandens lelijų kelią. Ši išmintis visada išliks gyva mano širdyje, ir aš ja dalinsiuosi su visais, kam ji bus svarbi“.
Vienuolis ramiai šypsojosi: „Keliauk, Arijau, dalinkis savo šviesa, ir atsimink, jog vandens lelija žydi ne dėl savęs, ji žydi, kad įkvėptų savo buvimu ir nepaprastu grožiu kitus.“
Arijus užvėrė ąžuolinius vienuolyno vartus ir pasileido į kelionę kalnų takais, jo žingsniai buvo kupini lengvumo ir kelionė pilna prasmės. Savo širdyje jis nešė vandens lelijos istoriją, vienuolio ramybę ir išmintį. Jo grįžimas buvo tarsi švelnus šviesos spindulys, visiems pasiilgusiems tikrumo.
