Šią savaitę vedu mokymus nuotoliniu būdu vienos pasaulinių gamybinių kompanijų HR specialistams Emocinės Inteligencijos tema. Emocijų suvokimas, išgyvenimas, ekspresija santykiuose yra vienos man asmeniškai mylimiausių temų, prie kurių gera sugrįžti, pastebėti savo augimą, skirti dėmesio savo šiuo metu išgyvenamoms emocijoms.
Po dviejų dienų bendravimo, patyriminių procesų, diskusijų, viena ryškiai iškilusi tema, kuri liko mano apmąstymuose ir kuria norėčiau pasidalinti su jumis šį kartą, tai mūsų visų tendencija kartais vengti savo emocijų, bėgti nuo mūsų pačių jausmų, daryti viską, kad neturėčiau laiko pažvelgti į savo vidų ir susidurti su tuo, ką jaučiu.
Ryšio su savo emocijomis praradimas arba sąmoningas vengimas gali būti laikina savisaugos strategija laikotarpiui, kai išgyvename itin skausmingas patirtis, arba nuolatinis išmoktas mūsų elgesio modelis, kurį subtiliai taikome dažnai net neįsisąmonindami, instinktyviai vengdami aplinkos, visuomenės ribojančių įsitikinimų, bei socialinių baimių. Taip saugodami save ilgainiui galime užkirsti kelią pilnaverčiam gyvenimui, giliam ryšiui su savimi ir artimaisiais, savo pilnai išraiškai ir savo asmenybės augimui.
Kokie galimi būdai ‚atjungti‘ emocijas? Visi turim savo mėgstamiausius ir labiausiai taikomus! Ką renkatės jūs, kad nereiktų pasilikti su savo jausmais? Keleto variantų sąrašas:
- Pasinėrimas į darbus, veiklas, kai skubam, bėgam nėra kada jausti – darboholizmas.
- Emocinis valgymas – kai tik blogai jaučiamės, kyla nenumaldomas noras užkandžiauti, lyg galėtume tuos jausmus suvalgyti.
- Perdėtas rūpestis kitais – kai esam užsiėmę kitų problemų sprendimu, gyvenimo tobulinimu, kitų poreikių patenkinimu, kas vyksta mūsų viduje nublanksta ir mažiau primena apie save.
- Dėmesio nukreipimas kažkur kitur – televizijos laidos, serialai, socialinė medija, kompiuteriniai žaidimai – vienas lengviausių būdų šiai dienai pamiršti save ir dėmesį nukreipti į kažkieno išgalvotą pasaulį.
- … {tuščia viena pridėti savo variantą}
Kai mes pasirenkame nejausti, mes pastatome gynybinę sieną aplink savo širdį. Neišgyventos, nepaleistos emocijos kaupiasi, „fermentuojasi“, stiprėja ir ieško būdų, kaip „išlįsti į dienos šviesą“. Kuo labiau jas išstumiame ir laikome, tuo daugiau jos reikalauja mūsų energijos ir jėgų.
Man asmeniškai, vienas labiausiai išlaisvinančių suvokimų yra tai, jog visos emocijos yra reikalingos, svarbios, tai, kas kyla manyje yra tikra ir turi savo prasmę. Visos tiek teigiamos, tiek neigiamos emocijos turi savo reikšmę ir yra neatsiejama mūsų žmogiškosios egzistencijos dalis. Emocijos suteikia mūsų gyvenimui spalvų, skonių, ritmų, galimybių išgyventi skirtingas patirtis. Įsivaizduok savo gyvenimą, be emocijų ir jausmų? Tai būtų, kaip valgyti maistą be skonio, neužuosti kvapų, nematyti spalvų, negirdėti muzikos.
Verta prisiminti, jog leidimas savo jausmas laisvai tekėti, pilnai juos išjausti tuo metu, kai jie kyla arba susitikti su tolimiausiuose užkaboriuose įkalintais skausmais, yra kritiškai svarbu mūsų emocinei ir fizinei savijautai, vidiniam gijimui, asmenybės augimui ir brandai. Tai kelias į vidinę laisvę, savęs priėmimą, leidimą sau būti savimi.
Priimdami savo jausmus mes atveriame duris vidinei stiprybei, autentiškumui ir galime drąsiai žengti gyvenimo keliu, atvira širdimi, kad ir kokios būtų mūsų patirtys, giliai ir pilnai priimti savo buvimą.
Taigi šios savaitės praktika – apkabinti savo jausmus ir leisti sau jausti.
