„Nieko neveikti? Kaip taip įmanoma?“ – nuostabos reakcija, kurios dažnai sulaukiu, kai duodu užduotį savo klientams penkiolika minučių per dieną nusistatyti laikmatį ir tiesiog leisti sau pabūti be jokios veiklos. Vieniems, tai atrodo misiją neįmanoma, kitiems skamba, kaip išganymas ir oficialus leidimas, kurio dažnai sau nesuteikiame. Jeigu dalyvaujate /-ote „Vidinės ramybės“ mokymuose tikriausiai gerai atsimenate šią užduotį ir savo patirtį. Viena mokymų dalyvė dalinosi, jog „pirmą kartą po dviejų metų, leidau sau nieko neveikti ir nesijaučiau dėl to kalta, man riedėjo ašaros ir buvo tiesiog gera skirti dėmesio sau. Dabar tai kasdienė mano praktika.“.
Pasaulyje būti be proto užsiėmus, skubėti, niekur nespėti ir daryti kelias veiklas vienu metu (dažnai su telefonu rankoje ar ausinėmis ausyse) yra jau ne be stilius, o kasdienybė ir visuotinai priimtinas gyvenimo būdas. Kažkuriuo momentu mes praradome gebėjimą nieko neveikti. Kiekvieną laisvą akimirką pripildydami veikla ir informacijos srautu, vis rečiau mes turime poreikį sustoti, išsijungti visus įrenginius, pakelti akis nuo ekrano ir tiesiog ramiai pabūti.
Skaitmeninė perkrova
Technologinė pažanga suteikia mums begalines galimybes mūsų gyvenimo veikloms, bendravimui, prieigą prie mums svarbios neribotos informacijos, tačiau nuolatinis įsitraukimas ir dėmesys ilgainiui kuria priklausomybes, vargina mūsų nervų sistemą, mes jaučiamės persisotinę, suirzę, sunkiai susikaupiame, sunkiai atsirenkame kas svarbu. Galime jausti įtampą, nerimą, tiek fizinį, tiek psichologinį nuovargį. Jaučiame, kad visko yra per daug, bet vis tiek negalime sustoti.
Neurobiologijos mokslai apie tylą
Moksliniai tyrimai rodo, jog mūsų smegenims reikalinga pertrauka nuo intensyvios kognityvinės veiklos. Tylos metu smegenys turi galimybę ‚surūšiuoti‘, ‚suvirškinti‘ visą gautą informaciją, kurti prasmę. Neveiklos metu smegenyse vyksta tokie procesai, kaip hipokampo ląstelių gamyba ir atsinaujinimas, ši smegenų sritis yra atsakinga už mokymąsi, atmintį, emocijų išgyvenimą ir emocinę patirtį. Nieko neveikimas yra labai svarbus laikas savi-refleksijai, susivokimui savyje ir kūrybai. Pauzių metu, kai mintys savaime klaidžioja, mes turime laisvę atrasti save vidiniame ir išoriniame pasaulyje.
Pusiausvyrą ir resursų atstatymas
Pertraukos suteikia galimybę mūsų smegenims pailsėti ir atstatyti sunaudotus energijos resursus. Centrinė nervų sistema, kaip ir bet kuris kitas mūsų kūno organas išsenka nuo nepertraukiamos intensyvios veiklos. Ar esate pastabėję, kai jaučiame protinį nuovargį, galime net jausti fizinį karštį, galva yra tiesiogine to žodžio prasme perkaitusi. Tai jau yra aiškus ženklas, kad mums reikia sustoti. Trumpas poilsis mažina ir streso hormono kortizolio lygį kraujyje, kas prisideda prie įtampos mažinimo ir pusiausvyros atstatymo.
Praktinė užduotis
Taigi užduotis, kurią galite išbandyti patys – penkiolika minučių tylos ir vienumos. Kaip tai veikia? Jums patogiu dienos metu atidėkite visas veiklas į šalį, atsitraukite nuo ekrano ir sąmoningai skirkite laiko nieko neveikimui. Nieko neveikti tai laikas be telefono, kompiuterio ar kito kokio skaitmeninio įrenginio, laikas be bendravimo, laikas kai netvarkote namų, negaminate valgyti, nevairuojate, nesportuojate, nemedituojate – absoliučiai be jokios veiklos. Galite ramiai atsisėsti gamtoje ar prie lango ir stebėti medžius, lietų, upę, debesis – būkite su tuo kas aplink ar šalia jūsų ir leiskite mintims laisvai klajoti, pajauskite vidinę būseną, užplūstančius jausmus. Bus ramu ir gera ar nuobodu, neramu ir atrodys, kad nenustygstate vietoje, neturite kantrybės, tiesiog išbūkite tas penkiolika minučių. Galite šią užduotį atlikti savaitę ir stebėkite kokia bus jūsų patirtis su kiekviena nauja diena.
Man tinkamiausias laikas, skirti šiai praktikai yra pietų pertraukos metu. Pavalgius pietus aš dažnai turiu vidinį skubėjimą, kuo greičiau grįžti prie darbų, susitikimų, pastebiu, jog pietus valgau skubėdama ar galvodama apie darbus ir reikalus. Tačiau jeigu žinau, jog po pietų turiu penkiolika minučių ramiam pabuvimui, mano tempas sulėtėja, aš galiu ramiau papietauti, o nieko neveikimo laikas yra tikra atgaiva, gera jausti, kaip staiga sustoja laikas, toks jausmas, kad viskas nurimsta, nėra kur bėgti, galiu savo tempu viską suspėti, gera stebėti savo mintis, jausmus, dažnai kyla idėjų ir kūrybinių minčių, prisimenu, kas man svarbu. Atrodo, toks trumpas laikas, bet man tai tikrai suteikia reikalingą poilsį dienos viduryje.
Linkiu ir jums atrasti tokios prabangos akimirkas savo dienos ritme, pasimėgauti tyla ir vienuma.
