Kas yra tas pats artimiausias žmogus mūsų gyvenime? Kas yra su manimi ir nesiskiria 24 val. per parą? Žino mano slapčiausias mintis, svajones, abejones? Jaučia mano nuotaikas, supranta mano poreikius? Kas kartais, taip puikiai mane žinodamas, nepaiso, tai kas man svarbiausia, priima pačius kvailiausius mane liečiančius sprendimus ir įvelia mane į pačias nepatogiausias gyvenimo situacijas? Taip. Tai Aš pati. Kaip bebūtų mes sau patys esame pats artimiausias žmogus pasaulyje.
Mylėti kitus, rūpintis kitais, aukotis dėl kitų atrodo savaime suprantamos, visuotinai skatintinos, nuo mažens mums skiepijamos vertybės, kurios teikia mums džiaugsmą, suteikia mums kilnumo ir prasmės jausmą.
Kas dažnai atsitinka, ypatingai šiandieną, kai gyvenimo tempas greitėja, mūsų veiklos ir užimtumas didėja, laiko vis mažėja, santykiai darosi vis labiau paviršutiniški, mes turim didelį ratą žmonių, kuriais rūpinamės ir kuriems skiriame dėmesį, tuo tarpu vis mažiau skiriame dėmesio sielai, kuri yra arčiausiai mūsų – SAU.
Dar vienas dalykas, kurį verta pasvarstyti, dėl ko aš rūpinuosi kitais – ar iš pareigos, baimės, spaudimo, nes “reikia”, ar dėl to, jog nuoširdžiai noriu dalintis savo meile ir džiaugsmu. Kai kitais rūpinamės “iš reikalo” visada seka nuovargis, nusivylimas, sunkumo jausmas, galiausiai jaučiamės išbarstę ir išdalinę save tiek, jog nebeturim jėgų ir entuziazmo niekam. Tai lyg dalintumėmės savo deguonies kauke su kitu, kol kitas pildosi mūsų energija, mes pradedame dusti.
Sveiką santykį su kitais, visų pirma, užtikrina mūsų sveikas santykis su savimi. Kitus galime mylėti tik tiek, kiek tos meilės turime savyje, kiek mylime save.
Kai jaučiamės komfortiškai su savimi, branginame save tokie kokie esam, kai patys sau esam pakankami, pilni, kai jaučiam jog esam tobuli šios visatos kūriniai, turintys savo unikalų tikslą – mums nereikia kituose ieškoti pritarimo, patvirtinimo, papildymo, dėkingumo, mums iš kitų nereikia nieko.
Kaip pasikeistų tavo santykiai, jeigu savo artimiausiems žmonėms neturėtum jokių reikalavimų? Jeigu tiesiog būtų prasmė būti kartu, nepaisant nieko – oro, vietos, nuotaikos, lengva ar sunku, liūdna ar džiaugsmas – tiesiog būti ir dalintis tuo, kas tu esi. Kaip pasikeistų tavo buvimas su kitais, jeigu tau nereikėtų apsimetinėti, įrodinėti, gintis ar saugoti savo įvaizdžio? Ką jei tiesiog galėtum būti savimi?
Kaip prisijaukinti save, kaip įsimylėti save iš naujo, kaip sugrįžti į save, kaip save labiau pažinti, bei skirti sau daugiau laiko? “Tūkstančio mylių kelionė prasideda pirmuoju mažu žingsneliu” – Lao Tzu. Ir tęsiasi žingsnis, po žingsnio.
Pirmas žingsnelis, gali būti pastebėti, kokias žodžiais save vadini, ir kokius jausmus sau jauti. Lengviausias būdas tą padaryti – rytoj, kai atsikelsi ryte ir eisi valytis dantų, pažvelgsi į veidrodį, pastebėk su kokiu jausmu žvelgi į savo atvaizdą, ar tau gera save matyti, ar ieškai savyje trūkumų, peiki save, tau nesinori į save žiūrėti. Pažvelk į savo akis, į save gerumo, meilės, priėmimo, džiaugsmo kupinu žvilgsniu. Tu žiūri į ką tik prabudusį žmogų, su kuriuo praleisi visą šią dieną! Rask savyje tai, ką labiausiai brangini ir padėkok sau, kad esi!
Jei jauti, kad tau laikas skirti sau šiek tiek daugiau dėmesio, rekomenduoju savo nuotolinius mokymus ‚Vidinė ramybė‘, tai bus tavo erdvė sustojimui, savęs puoselėjimui, savęs atradimui iš naujo, į kurią galėsi bet kada sugrįžti ir būti su savimi.
